Xreferat.com » Рефераты по государству и праву » Римское частное право

Римское частное право

kuriam pazeidejui, valdymas neatsinaujina ipso iure sugrizus iš nelaisves, tiesiogiai nepereina paveldejimo keliu. Valdymas yra neteisine, bet faktine busena. Valdymas buvo suprantamas kaip faktinis daikto turejimas siekiant ji sau pasilikti. Valdymas gali apskritai netureti jokio teisinio pagrindo, pvz. kai vagis valdo pavogta daikta. Teisiniu valdymas tapdavo tik tada, kada buvo garantuota jo teisine gynyba, o kad taip butu, valdymas privalejo tureti šiuos elementus: objektyvuji ir subjektyvuji. Pirmasis reiške faktini daikto turejima – corpus. Šio elemento esme ta, kad daikta turintis asmuo gali daryti su juo ka nori. Subjektyvusis elementas reiške nora pasilikti daikta sau, atmetant bet kuriuos treciuosius asmenis. Jis buvo vadinamas animus rem sibi habendi, arba animus. Laikymas – tai faktinis daikto turejimas, kai asmuo neturi tikslo pasilikti daikta sau, bet valdo ji treciojo asmens vardu. Skirtingai nuo possesio, detentio turi tik viena iš pirmajam butinu dvieju elementu – tai corpus. Teise i valdymo gynima turejo betarpiškai pats valdytojas, tuo tarpu detentorius toki gynima galejo gauti tik tarpininkaujant daikto savininkui.


24. Valdymo isigijimas ir pasibaigimas.

Yra zinomi keli valdymo atsiradimo budai:

  1. Corpore et animo. Corpus geriausiai apibreziamas kaip materialinis santykis su daiktu; animus yra noras ta daikta valdyti. Kilnojamiesiems daiktamsvaldymas dazniausiai budavo igyjamas paprastu budu: t.y. daikta perduodant. Daiktas patekdavo i norincio ji isigyti asmens valdymo sfera ir tuo atveju, kai ji perduodavo pastarojo namuose, nors jam ir nesant.

  2. Ypatingi atvejai. Solo animo (vieno valia).

a) Traditio brevi manu. Jeigu valdytojas parduoda, dovanoja ar skolina detentoriui tam tikra daikta, pastarasis pradeda ji valdyti, kai abi šalys del to susitaria.

b) Constitutum possessorium. Asmuo igyja valdyma be perdavimo akto, vien remiantis valios išreiškimu, jei daikto valdytojas pareiškia esas pasiryzes perduoti šiam asmeniui daikta, taciau pats likti detendoriumi.

  1. Sugebejimas igyti valdyma. Šiai faktiniai busenai uzteko ir mazesnes valios, todel globotinis vaikas iki 7 metu galejo ir be globejo igyti valdyma, jei jis pakankamai suprato savo veiksmu reikšme. Asmenys, kurie buvo kieno nors valdzioje, negalejo savarankiškai igyti turtiniu teisiu.

  2. Valdymo igijimas per tarpininkus. Klasikine teise iš esmes nepripazino valdymo igijimo per tarpininkus. Kiek veliau teise numate tam tikras išimtis prokuratoriaus naudai, o Justinianas jau iš esmes leido.

  3. Valdymo praradimas. Galiojo taisykle, jog valdymas egzistuoja tol, kol valdytojas veikia daikta taip, kaip jis veiktu igijes nuosavybes teise. Valdymas prarandamas, kai valdytojas laisva valia arba prieš savo valia netenka galios viešpatauti daiktui. Tai ivyksta, valdytojas praranda: 1. corpore (pvz. valdytojas iš baimes atsisako savo zeme atsiimti iš okupanto); 2. animo, neveiksnus asmuo negali atsisakyti nuo valdymo; 3. animo et corpore, kai valdytojas perduoda daikta kitam asmeniui, pameta arba miršta. Kilnojamuju daiktu valdymas prarandamas tuo momentu, kai daikta uzvaldo kitas asmuo, o nekilnojamuju – kai valdytojas suzinojo, jog daiktas jau yra laikomas kito asmens.


25. Valdymo apsauga

Viena iš pagrindiniu valdymo fakto sukeliamu teisiniu pasekmiu ta, kad ji gina teise. Svarbiausias valdymo gynimo bruozas R. teiseje buvo tas, kad byloje del valdymo ne tik nereikejo irodyti teises i gincijamaji daikta, bet net buvo draudziama gristi savo reikalavimus tokia teise. Tokio pobudzio byloje buvo butina ir pakankama nustatyti du faktus: a) valdymo fakta; b) valdymo pazeidimo fakta. Valdymo gynimas, pagristas vien tik minetu faktu nustatymu, ir buvo vadinamas posesoriniu gynimu. Jo priešingybe buvo petitorinis procesas, kuriame buvo reikalaujama irodyti asmens teise i gincijama daikta. Valdymas buvo ginamas ne ieškiniais, o posesoriniais interdiktais, kurie buvo salyginiai magistratu isakymai. Interdiktai: 1. Interdictum retinendae possessionis: a) interdictum utribi buvo duodamas kilnojamuju daiktu valdymui apsaugoti. Juo galejo naudotis tirk daikto valdytojas, kurio valdymui buvo trukdoma, tiek ir valdytojas, kuris valdyma apskritai prarado. Valdymas turejo buti ne ydingas.b) interdictum uti possidetis buvo skirtas valdymui nekilnojamiesiems daiktams apsaugoti. Ydingo valdymo atveju interdikto pagalba daiktas galejo buti atimtas iš faktinio valdytojo. 2. Interdictum recoperendae possesionis: a) interdictum unde vi buvo taikomas tik nekilnojamuju daiktu atzvilgiu, jei iš valdytojo valdymas buvo atimtas jega. b) interdiktas de vi armata buvo ginamas asmuo, iš kurio valdyma daiktui vieneriu metu senaties terminas, šiam interdiktui jis apskritai nebuvo taikomas. c) interdiktas de precario buvo paduodamas asmens, kuriam daiktas buvo atiduotas naudotis iki pareikalavimo, atzvilgiu. 3) Interdiktas adibiscendae possessionis: interdictum Salvianum ir interdictum guorum bonarum. Šie interdiktai buvo ne tiek posesorinio, kiek petitorinio pobudzio, kadangi jais buvo siekiama ne apginti, bet igyti valdyma, kurio anksciau nebuvo.


26. Nuosavybes savoka ir rušys.

Pagrindine daiktine teise yra nuosavybes teise (dominium, proprietas), kuri buvo vienintele pilna daiktine teise. Nuosavybe suteikia galimybe savininkui daryti su materialiniu daiktu viska, ko nedraudzia teise. Pagal ius civile savininkas galejo buti tik R. pilietis – kviritas, todel ir pati nuosavybe buvo vadinama kviritine. Augant prekinei apyvartai pasitaikydavo nemazai atveju, kad perleidziant nuosavybe i res mancipi buvo išvengiama formaliu veiksmu ir apsiribojama neformalia tradicija. Šiais atvejais igijejas igaudavo tik valdymo teise, tik praejus igyjamosios senaties terminui, ji galejo peraugti i kviritine nuosavybe. Jei iš valdytojo buvo atimamas daiktas, jis galejo pareikšti ieškini, jo formuleje buvo daroma prielaida, kad ieškovas valde gincijama daikta visa butina igyjamosios senaties laikotarpi. Toks valdymas buvo apibreziamas kaip bonitarine arba pretorine nuosavybe. Peregrinu nuosavybe gyne ju teisines sistemos. Peregrinu nuosavybe, kaip atskira teisine kategorija, išnyko po to, kai Karakula 212m. praktiškai visiems R. imperijos gyventojams suteike pilietybe. Bendroji nuosavybe: pagal R.t. daiktas galejo priklausyti ne vienam, bet keliems asmenims, kurie ji valdydavo bendrai. Kiekvienas bendrasavininkas turejo teise laisvai disponuoti savo dalimi ir proporcingai turimai daliai, gaudavo nauda bei privalejo vykdyti daiktui uzdetas ivairias prievoles.


27. Nuosavybes teises ryšys su daiktine teise.

Daiktine teise yra asmens juridinis viešpatavimas daiktui. Pats viešpatavimas gali buti ivairaus laipsnio ir pobudzio, todel daiktines teises nera vienodos. Pagrindine daiktine teise yra nuosavybes teise, kuri tarp egzistavusiu penkiu buvo vienintele pilna daiktine teise. Visos kitos buvo ribotos. Nuosavybes teise apskritai yra viena iš pagrindiniu teisiu. Romenu teiseje nuosavybe praejo labai ilga evoliucijos kelia, taciau galiausiai ji susiformavo kaip subjektine teise, kuri tam tikra prasme net nuleme visos teisines sistemos pobudi. Nuosavybe, kaip teisine institucija, yra istorine kategorija. Pagal daugeli valstybes kilmes teoriju valstybe kaip tik del to ir atsirado, kad apsaugotu šia pagrindine teise.


28. Nuosavybes teises turinys. Ius utendi, ius fruendi, ius obutendi.

Nuosavybes teise, romenu supratimu, viena vertus, nurodo tos teises subjektui laisves ribas (pozityvioji nuosavybes teises funkcija), kita vertus, yra jos laisves garantas (negatyvioji nuosavybes teises funkcija, kuri pašalina galimybe tretiems asmenims kištis i svetima nuosavybe). Jau viduramziais buvo bandymu nuosavybes teises turinio elementus suskirstyti i pagrindinius ir papildomus. Pagrindiniai – disponavimo, atgavimo teise; papildomi – naudojimosi teise, daikto turejimo teise, taip pat teise surinkti ir naudotis jo vaisiais (ius possidendi, utendi et fruendi). Ius utendi et fruendi reiškia, kad savininkas gali daiktu naudotis bei surinkti jo duodamus vaisius. Jis taip pat gali daikta suvartoti ar sunaikinti (ius abutendi). R. civilineje teiseje galiojo principas, jog daikto vaisiai, nuo ju atskyrimo nuo motininio daikto momento, tapdavo motininio daikto savininko nuosavybe (separatio). Ius possidendi reiškia to daikto turėjimo teisę, bet ne jo valdymo faktą. Vadinasi, savininkui praradus faktinį valdymą, nebuvo prarandama nuosavybė, o drauge ir ius possidendi. Savo teises savininkas galėjo įgyvendinti pretorinių procesinių priemonių pagalba, reikalaujant išduoti jam priklausantį daiktą. Ius disponendi - tai teisinio disponavimo daiktu galimybė. Tai reiškia, kad savininkas galėjo jam priklausantį daiktą parduoti, dovanoti ir t.t. Savininkas, praradęs bet kurią iš šių teisių, nenustoja būti nuosavybės teisės subjektu. Nuosavybė yra vienalytė ir elastinė teisė, todėl nenustoja tarnauti jos savininkui net ir tada, kai jo teisės dėl įvairių apribojimų būna maksimaliai sumažintos. Teoriniu požiūriu nuosavybė yra neribota teisė. Taigi, teisė - tai daiktinė ir autonominė asmens teisė valdyti (naudoti ir disponuoti materialiu daiktu), kuri iš esmės yra neribojama, tačiau tik tiek, kiek ji nepažeidžia egzistojančios teisėtvarkos.


  1. Pirminiai nuosavybės teisės įgijimo būdai.

Usucapio (įgyjamoji senatis) - tai nuosavybės teisės įgijimas tam tikram daiktui, kuris atsiranda dėl jo valdymo įstatymų nustatytam laikotarpiui. Usucapio institucijos tikslingumą romėnai pagrindė būtinumu panaikinti teisinės padėties netikrumą daikto nuosavybės sferoje. Šiuo būdu galėjo pasiremti ir asmenys, kurie įgijo kokį nors daiktą, nesilaikydami reikiamos teisinės formos ir todėl neįgijo nuosavybės teisės. Usucapio turėjo 5 pagrindinius bruožus: 1) Res habilis - apibūdino objektą, į kurį galima buvo įgyti nuosavybės teisę usucapio būdu; 2) Titulus - valdymui daiktas turėjo būti įgytas teisėtai; 3) Fides - valdytojo gera valia, kuri turėjo egzistuoti bent daikto užvaldymo momentu; 4) Possessio - tik civilinis valdymas sukelia nuosavybės teisės atsiradimą usucapio keliu. Šis valdymas turi būti pagrįstas faktiniu daikto valdymu (corpus) ir valia šį daiktą pasilikti sau (animus); 5) Tempus - skirtigų daikto valdymo terminai. Kilnojamuosius daiktus reikėjo valdyti vienerius metus, nekilnojamuosius - 2 metus. Occupatio (užvaldymas) - seniausias būdas, kuris buvo taikomas įgyjant nuosavybę į užvaldytą niekieno daiktą (res nullius). Romėnų teisė res nullius statusą pripažino ferae bestiae (laukiniai gyvuliai - visi laukiniai gyvuliai, esantys laisvėje, nepriklausomai nuo to, kam priklausė sklypas, kuriame jie gyvena, buvo pripažįstami res nullius), thesaurus (lobis - vertingi daiktai, kurie taip ilgai buvo pasliepti, jog pasidarė neįmanoma nustatyti jų savininko), res derelictae (palikti daiktai - derelikcija -tai atsisakymas nuosavybės laisva valia atiduodant kilnojamojo daikto valdymą ar galutinai paliekant žemės sklypą) ir res hostiles (daiktai, esantys R. teritorijoje ir priklausantys piliečiui tos valstybės, su kuria R. pradėjo karo veiksmus). Specificatio (perdirbimas) - nuosavybės teisės įgijimo būdas, kuris reiškė esminį daikto perdirbimą, šitaip sukuriant visiškai naują daiktą. Nuosavybės teisės klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į tai, ar naujai sukurtą objektą galima buvo grąžinti į pirmykštę padėtį, ar ne. Sujungimas ir sumaišymas. Accessio vedė prie nuosavybės įgijimo šalutiniams daiktams, kurie pastoviam laikui buvo prijungti prie pagrindinių daiktų ir tuo būdu ekoominiu požiūriu tapo jų sudėtine dalimi. Šis procesas vyko prieaugis priklauso pagrindinio daikto savininkui taisyklės pagrindu. Confussio (skysčiams) ar commixio (kieti) būdu sumaišyti daiktai, jei jų negalima buvo atskirti, sudarydavo bendrą nuosavybę. Vaisių įgijimas - vaisius priklauso motininio daikto savininkui, kuris nuosavybės teisę į vaisius įgydavo pirminiu būdu, išimtis tik vaisiams siuarąja prasme. Daikto savininkas, išnuomodamas savo daiktą, įgalioja nuomininką juo naudotis, tuo momentu, kai nuomininkas savininkui sutinkant pasiima nuomojamojo daikto vaisius, jis traditio būdu įgyja nuosavybės teisę į juos. Sąžiningas valdytojas įgyja nuosavybės teisę į vaisius nuo jų atsiskyrimo momento. Vienintelė buvo sąlyga, kad vaisių atsiskirymo momentu subjektas būtų sąžiningas valdytojas.


30. Iрvestiniai nuosavybлs teisлs бgijimo bыdai.

Mancipacija - mancipacijos metu dalyvaudavo svлrлjas, 5 liudytojai, res mancipi бgijлjas ir daikto savininkas. Labai formalus ir senas. Nuosavybлs perdavimo mancipatio bыdu objektas buvo tik res mancipi. Рio akto dalyviais galлjo bыti tik R. pilieиiai. In iure cessio (perleidimas teisme) - tariamas vindikacinis pocesas, kurio metu perleidлjas buvo atsakovas, o бgijлjas - ieрkovas. In iure cessio bыdu buvo galima perduoti nuosavybж б res mancipi ir res nec mancipi. Рiuo bыdu taip pat buvo galima бgyti ar atsisakyti nuo servitutш bei kitш teisiш, galлjo naudotis tik R. pilieиiai. Traditio (perdavimas)- рi forma pagimdyta ius gentium ir svarbiausia joje ne forma, bet tyrinys. Materialus valdymo perdavimo aktas. Sаlygos: daiktas turлjo bыti faktiрkai perduotas, perleidimo faktа turлjo lydлti perleidлjo valia perduoti nuosavybж bei priлmлjo valia tа nuosavybж бgyti iusta causa, turлjo egzistuoti tinkamas teisinis pagrindas. Traditio skyrлsi nuo mancipatio ir in iure cessio: traditio galima бvykdyti рalims nedalyvaujant, t.y. per treиiuosius asmenis; jeigu mancipacija ir in iure cessio, бtepus sаlygas ir terminus, buvo niekinлs, tai traditio - ne. Negalima perduoti tik servitutш, nes tai res incorporales, jiems negalima taikyti valdymo; traditio negalлjo padaryti tas, kas nevaldл, arba nelaikл daikto.


31. Nuosavybлs teisлs gynimas.

Pagrindiniai ieрkiniai, tarnavж savininko nuosavybлs teisлs gynimui R.t. buvo rei vindicatio (vindikacinis ieрkinys) ir actio negatoria (negatorinis ieрkinys). Рie ieрkiniai turлjo daiktinб pobыdб, priklausл pretorinлms gynybos priemonлms. Jeigu daikto savininkas yra ir jo valdytojas, jis turлjo teisж naudotis posesorine gynyba, kuriа garantavo atitinkami interdiktai. Rei vindicatio - materialine-teisine prasme vindikacinis ieрkinys - nevaldanиiojo savininko reikalavimas valdanиiajam nesavininkui dлl daikto sugrаюinimo.


37. Santuokos sudarymas ir nutraukimas

Dar iki santuokos sudarymo buvo sponsalia (sužadėtuvių) institutas. 3 santuokos arba manus žmonai sudarymo būdai: Confarreatio – religinis aktas. 10 liudytojų, žyniai, tik tokioje santuokoje gimę vaikai galėjo tapti aukštais bažnytiniais pareigūnais; Coemptio – žmonos tariamas pirkimas iš jos pater familias arba globėjo. Tai mancipacio. 5 liudytojai ir svėrėjas su svarstyklėmis. Usus – faktinis santuokinis gyvenimas 1 metus. Šie būdai – tai cum manus santuokos sudarymui. Klasikiniu periodu sine manu – vienintelė santuoka. Sudaroma paprastu besituokiančiųjų susitarimu, lydima kai kuriu buitinių papročių. Kad santuoka būtų teisėta, reikėjo: 1) amžius – vyrams 14 m., moterims – 12 m.; 2) sutikimas sudaryti santuoką; 3) ius conubii. Būtina teisinė santuokos egzistavimo prielaida yra ta, kad per visą santuokos laiką išliktų tos sąlygos, kurios buvo būtinos susituokiant. Paprastai santuoka pasibaigdavo vieno iš sutuoktinių mirtimi. Santuokos nutraukimo pagrindu pirmiausiai būdavo capitis deminutio. Santuoką cum manu galima buvo nutraukti vyro arba jo pater familias valia. Santuoka sine manu galėjo būti nutraukta ne tik abiejų sutuoktinių susitarimu, bet ir vieno valia. Teisinių pagrindų santuokai nutraukti nereikėjo. Ištuokos principas – vienas pagrindinių šeimos principų. Turtinės sankcijos – jei kaltas vyras, jis prarasdavo donatio, jei žmona – kraitį.


38. Sutuoktinių tarpusavio santykiai

Cum manu santuokoje žmona paklusta vyro valdžiai. Panašiu į vindikacinį ieškinį vyras galėjo susigrąžinti žmoną, palikusią namus, gali įvairiai bausti, net užmušti, parduoti vergovėn. Žmona neturi teisnumo. Ji yra savo vyro įpėdinė, bei savo agnatų. Sine manu žmona išsaugodavo savo teisinį statusą. Jokios drausminės valdžios vyras neturi. Ji galėjo sudaryti su savo vyru turtinius sandorius. Dovanojimas buvo draudžiamas. Kiekvienas iš sutuoktinių buvo turtiniu atžvilgiu nepriklausomas. Negali vienas kitam reikšti negarbės ieškinių. Vienas kitą privalo saugoti. Išlaikyti šeimą buvo vyro pareiga. Žmona ir vaikai galėjo reikalauti išlaikymo. Santuokos sudarymo metu vyrui duodamas ypatingas kraitis – dos, jį iš savo turto išskirdavo žmona arba jos pater familias ar globėjas. Įforminamas specialiu aktu. Dos turėjo apsaugoti vyrą nuo ištuokos žmonos iniciatyva. Donatio – ikivestuvinės dovanos žmonai. Lygus dos, kaip žmonos teisių garantija.


39. Tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai

Tėvų ir vaikų santykius apsprendė patria potestas. R.t. pripažino tik tėvo valdžią vaikams. Motina į savo vaikus neturėjo jokių teisių net ir po jo mirties. Patekdavo agnato globon. Santuokoje sine manu nebuvo net savo vaikų agnate. Santykių pagrindas – teisėta santuoka ir teisėta šeima. Nesantuokiniai vaikai teisiniu požiūriu buvo svetimi savo tėvams. Vėliau pripažino motinos ir jos giminių atžvilgių kognatais. Tėvo neturėjo. Asmeninių santykių sferoje nuo pater familias priklausė naujagimio gyvenimas. Teisinių santykių sferoje vaikai – personae alieni iuris. Tėvas atsakė už vaikų deliktus padarytą žalą. Laikui bėgant patria potestas prarado savo patriarchalinį pobūdį. Turtas, kurį sūnus įgydavo tarnaudamas kare ar valstybinėje tarnyboje, buvo jo nuosavybė. Vėliau – ir iš motinos ar jos giminaičių paveldėtas turtas. R. imperijos

Если Вам нужна помощь с академической работой (курсовая, контрольная, диплом, реферат и т.д.), обратитесь к нашим специалистам. Более 90000 специалистов готовы Вам помочь.
Бесплатные корректировки и доработки. Бесплатная оценка стоимости работы.

Поможем написать работу на аналогичную тему

Получить выполненную работу или консультацию специалиста по вашему учебному проекту
Нужна помощь в написании работы?
Мы - биржа профессиональных авторов (преподавателей и доцентов вузов). Пишем статьи РИНЦ, ВАК, Scopus. Помогаем в публикации. Правки вносим бесплатно.

Похожие рефераты: