Римское частное право
50. Prievoles iš deliktu ir tarytum iš deliktu (obligationes quasi ex delicto)
Delicta privata – veiklos, pazeidziancios atskiro asmens ar asmenu grupes interesus. Deliktas sukeldavo ne bausme, o prievole sumoketi nukentejusiajam bauda arba bent atlyginti nuostolius. Kiekvienas deliktas turejo tris elementus: objektyvi zala asmeniui; asmens, ivykdziusio delikta, kalte; objektyvioji teise turejo atlikta veikla pripazinti deliktu. Romenai nesuformavo bendros deliktu savokos, o nustate konkrecias ju rušis: 1. Furtum (vagyste) – tycinis daikto, jo valdymo ar naudojimo paemimas turint tiksla gauti nauda. 2. Iniuria (asmenine skriauda) – membrum ruptum – suzalojimas, sukeles dalies kuno netekima; os fractum – vidaus kaulu suzalojimas; veiksmai, kuriais yra pazeidziama kuno neliecianybe. 3. Damnum iniuria datum (neteisetas svetimo daikto sugadinimas) – reikalavimai: a) zala turejo atsirasti del tiesioginio poveikio daiktui; b) daiktas turejo buti realiai sugadintas; c) zala turejo atsirasti del veiksmu; d) zala turejo atsirasti del priešingu teisei veiksmu. Pretorineje teiseje buvo garantuojamas praktiškai bet kokios zalos, padarytos tycia svetimam daiktui, atlyginimas. 4. Pretorines teises deliktai – rapina (plešimas); metus (grasinimas), dolus (apgaule). Ši sistema buvo kurta ne remiantis principu ir delikto savoka, bet atskirais ju tipais. Vis delto, deka actio doli ir actio in factum romenu teise visiškai patenkino savo visuomenes poreikius. Obligationes quasi ex delicto – prievoles, kilusios iš teisei priešingu veiksmu, nepatekusiu i deliktu saraša. Pagrindines rušys: a) iudex litem suam fecit (teisejas padaro procesa savu) – teisejo atsakomybe uz neteisinga savo pareigu atlikima, kai del to buvo padaryta materiali zala vienai iš ginco šaliu. Ieškini turejo teise pareikšti šalis, kuriai buvo padaryta zala, o jo tikslas – pilnas zalos atlyginimas; b) actio de effusis et defectis – jei iš namo budavo kas nors išpilama ar išmetama ir del to treciajam asmeniui atsirasdavo zala, uz ja atsakydavo šio namo savininkas; c) actio de positis et suspensis – bet kuriam asmeniui, turinciam procesini veiksnuma, pretorius suteikdavo actio popularis, namo, prie kurio budavo kas nors blogai pastatyta ar pakabinta, šeimininko atzvilgiu; d) atsakomybe nautarum (laivo savininko), cauponum (viešbucio savininko), stabularum (nakvynes namu šeimininko) uz savo tarnu apgaules ir vagystes. Šiuo atveju nukentejusiems asmenims buvo išieškoma dviguba daikto verte.