Xreferat.com » Рефераты по государству и праву » Римское частное право

Римское частное право

pabaigoje iš patria potestas liko tik šešėlis. Buvo pripažintas vaikų turtinis nepriklausomumas. Šeima jau nebe teisinis vienėtas, bet savarankiškų teisinių santykių subjektų sąjunga. Neteisėtus vaikus galima buvo įteisinti legitimatio būdu. Galima buvo įsūnyti ir svetimus vaikus (arrogatio).


40. Paveldėjimas pagal testamentą.

Pagal R.t. testamentas – vienašalis palikėjo paskutiniąja valia paremtas sandoris, įvykdytas laikantis nustatytų formalumų, siekiant paskirti savo teisių ir pareigų perėmėją (įpėdinį). Paveldėjimui pagal testamentą teikiama pirmenybė. Senoji ius civile žinijo 2 testamento rūšis: testamentum comitiis colatis ir testamentum in procinctu. Pirmasis buvo tvirtinamas taikos metu du kartus per metus kurijų susirinkimuose. Antrasis – prieš išsiruošusius mūšiui karius. Abi rūšys buvo pakankamai nepatogios, todėl atsirado testamentum per mancipationem. Mancipatio buvo dirbtinai pritaikytas palikėjo interesams tenkinti. Jis visą savo turtą perduodavo jo paties pasirinktam patikėtiniui, kuris įsipareigodavo įvykdyti visus palikėjo patvarkymus dėl turto jo mirties atveju. Rašytinė mancipationem forma labai paplinta. Turėjo būti liudytojų užantspauduotas ir pasirašytas. Buvo ir viešieji testamentai. Reikėjo tam tikrų materialinių sąlygų. Testatorius turėjo turėti testamentinį teisnumą. Testamentas turėjo būti sudarytas certa asmeniui, jei incerta, negaliojo. Viena svarbiausių sąlygų – institutio heredis – visą palikimą testatorius turėjo palikti vienam įpėdiniui. Antrojo įpėdinio paskyrimas. Testatorius galėjo panaikinti testamentą, sudarydamas naują. Palikimas buvo apmokestinamas 5%, per penkias dienas nuo testatoriaus mirties turėjo būti iškilmingai atplėšiamas magistratų ir paskelbiamas.


41. Paveldėjimas pagal įstatymą (ab intestato)

Jeigu mirusysis nepaliko testamento arba palikto testamento dėl kokių nors priežasčių negalima buvo įvykdyti, buvo šaukiami įpėdiniai, turintys teisę paveldėti pagal įstatymą. 3 paveldėjimo pagal įstatymus (ab intestato) sistemos: 1- senosios ius civile paveldėjimas pagal įstatymą, kurios pagrindas – agnatinė giminystė. Paveldėjimo teisė priklausė trijų eilių giminėms: sui heredes, agnati proximi ir gentiles sui heredes – visi mirusiojo valdžioje buvę asmenys. Sui heredes teisė paveldėti laikė savaime suprantama teise. Ne visi jie buvo vieno giminystės laipsnio, tai sąlygojo palikimo dalijimą kartomis. Nesant įpėdinio sui heredes, paveldėti būdavo šaukiami agnatus proximus – jo broliai ir seserys, motina, jei ji buvo cum manu santuokoje su mirusiu. Nesant agnatų, buvo šaukiami gentiles, t.y tos genties, iš kurios buvo kilęs palikėjas, nariai. Jeigu artimiausi mirusiojo giminaičiai atsisakė priimti palikimą ar mirė, jis neatitekdavo kitiems pagal eilę įpėdiniams, tapdavo išmariniu (į iždą) arba niekieno. 2 – Pretorinė paveldėjimo teisės sistema – senų ir naujų paveldėjimo teisės nuostatų derinimas. Pretorius savo ediktais šaukė ir kitus įpėdinius, ne pirmos eilės gimines. Jis suteikia kai kurias paveldėjimo teises kraujo giminėms. Pretoriaus ediktas nustatė 4 šaukiamų paveldėti įpėdinių eiles: unde liberi (visi sui pagal ius civile emancipati); unde legitimi, unde cognati (visi kraujo giminaičiai); unde vir aut uxor (mirusiojo sutuoktinis). 3 – Justiniano sistema (rėmėsi tik kognatine giminyste) – šaukiami paveldėti visi vyriškosios ir moteriškos giminės kognatai. 4 eilės: visi palikuonys (descedentai); artimiausieji pagal laipsnį ascedentai (motina, tėvas, močiūtė t.t.); netikri broliai ir seserys ir jų vaikai; kiti šalutinės eilės giminaičiai.


42. Prievolės (obligatio) samprata. Prievolės šalys.

Prievolė yra toks teisinins santykis, kada vienas subjektas – skolininkas privalo atlikti kito subjekto – kreditoriaus naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo atlikimo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad jis įvykdytų savo pareigą. Pagal XII lentelių įstatymą skolininkas atsakė savo asmeniu. Laikui bėgant skolininko asmeninė atsakomybė pasikeitė turtine. Respublikos laik-piu prievolė buvo traktuojama kaip nematerialus daiktas. Prievolių apsaugai tarnavo ieškiniai in personam. Prievolės objektu galėjo būti ir daiktas. Tačiau kreditorius gali jį grąžinti tik iš skolininko. Nuo prievolės atsiradimo pradžios numatytas prievolės pasibaigimo laikas (įvykdymas). Prievolė grindžiama šalių lygybės principu. Iš pradžių prievolės teisinės pasekmės liečia tik tuos asmenis, kurie dalyvavo ją nustatant. Vėliau imta leisti atstovavimą, asmenų pasikeitimą prievolėje. Novacija – pasibaigimas pradinės prievolės, kurioje dalyvavo vienas kreditorius, ir sukūrimas naujos prievolės, kurioje dalyvauja jau kitas kreditorius. Kitas būdas – cedentas, skirdamas asmenį, kuriam norėjo perleisti savo reikalavimo teisę, savo atstovu, į ieškinio formulę įrašydavo išlygą, kad visa tai, ką cesionarijus išieškos iš debitoriaus, jis turi teisę niekam neatsiskaitydamas įjungti į savo turtą. Toks atstovas – procurator in rem suam (įgaliotasis savo naudai). Jų santykiai pagrįsti pavedimo sutartimi. Teoriškai R. teisė niekada nepripažino teisių perleidimo prievolėje. Buvo teikiama tik teisminė interesų apsauga. Ceduoti buvo leidžiama ne visas teises. Jeigu reikėjo pradinį skolininką pakeisti nauju, buvo reikalaujama kreditoriaus sutikimo. Prievolių pusėse gali būti vienas ra daugiau asmenų. Vienas skolininkas arba kreditorius galėjo būti pagrindinis, kitas – šalutinis. Keletas kreditorių ar debitorių galėjo turėti dalinę arba solidarinę teisę arba pareigą.


43. Prievolių atsiradimo pagrindai. Prievolių rūšys.

Du pagrindiniai prievolių atsiradimo pagrindai: sutartys (contractus) ir teisės pažeidimai (delicta). Vėliau atsirado prievolės, kurios buvo kilusios ne iš sutarčių ir ne iš deliktų. Buvo vadinamos prievolės tarsi iš sutarties ir tarsi iš deliktų. Sutartys – svarbiausias prievolių šaltinis. Tai tam tikras dviejų ar daugiau subjektų susitarimas. Pereinamąja sutarties forma senojoje romėnų teisėje buvo paskolos sutartis – nexum, aktas analogiškas mancipacijai, sudaromas dalyvaujant 5 liudytojams ir svėrėjui, jos formuluotėje jau yra sankcija. Stipuliacijos sutartis atsirado III a.pr.m.e. Stipulatio – žodinis susitarimas klausimo ir atsakymo forma. Laikui bėgant, vis didesnis dėmesys kreipiamas į šalių vidinę valią, skolininkas buvo atlaisvintas nuo asmeninės atsakomybės, atsakė turtu, sutartis pradėjo dalinti į contractus (teisės pripažintos, ieškiniu garantuotos sutartys) ir pacta (susitarimai, neatitinkantys jokių sutarčių tipų ir dėlto neturintys teisinės galios). 4 prievolių iš sutarčių tipai: a) jei prievolei atsirasti pakanka vien šalių susitarimo (konsensualinė sutartis); b) jei iš daikto perdavimo (realinė sutartis); c) jei prievolė atsiranda ištarus žodinę formulę (verbalinė); d) jei nustatyta rašytinė forma (literalinė). Bevardės sutartys – kurios neatitiko jokių tipų. Respublikinio laikotarpio sutartys buvo vadinamos imperatyvinės teisės sutartimis – formalizmas jas lydėjo visuomet. Dauguma realinių ir konsensualinių sutarčių priklausė geros sąžinės sutarčių rūšiai. Sutartys dar buvo skirstomos į vienašales ir dvišales. Sinalagmatinės – dvišalės, kuriose šalys turi prišinės lygiavertes prievoles (pirkimas-pardavimas).


44. Sutarčių galiojimo sąlygos.

Tam, kad sutartis galiotų, pagrindiniai jos elementai turi atitikti tam tikrus reikalavimus. Pagrindiniai elementai: sutarties dalykas, pagrindas ir šalių valia bei jos išreiškimo būdas. Dalykas – ką debitorius įsipareigoja atlikti ir ko kreditorius turi teisę reikalauti iš jo. Dalykas turi atitikti 4 sąlygas: a) juo negali būti veiksmas prieštaraujantis teisei ir geriems papročiams; b) jis turi būti įmanomas įvykdyti; c) jis turi tenkinti kreditoriaus interesus; d) jis turi būti įsipareigojimas kreditoriui, bet ne kitam asmeniui, ir pasižadėti turi debitorius, o ne kitas asmuo. Prievolės pagrindas – artimiausias betarpiškas tikslas, dėl kurio sudaryta sutartis. Klasikinėje teisėje, jei sutarties pagrindas yra netinkamas arba liko neįvykdytas, prievolė buvo laikoma negaliojančia. Sutartys, kurių galiojimas priklausė nuo jų pagrindo tinkamumo, vadinamos kauzalinėmis. Šalių valia ir jos išreiškimo būdai – kadangi sutartis yra šalių susitarimas, negali būti sutarties be šalių valios sutapimo. Dėl valios ydų sutartis negalioja šiais atvejais: 1. kai yra vien debitoriaus įsipareigojimas, bet nėra kreditoriaus sutikimo, išskyrus votum – pažadas dviems, kuris galioja savaime – ir pollicitatio – pažadas miestui, jei buvo padarytas teisėtu pagrindu; 2. kai nesutampa šalių valios laikas; 3. kai sutikimas nėra rimtas, duotas juokais. Valios išreiškimo formos gali būti įvairios. Pagrindinės: žodis ir raštas. Šalių valios ir išreiškimo sutapimas: 1) jei abiejų šalių valia netikusiai išreikšta, tai senoji R.t. pirmenybę atiduodavo valios išreiškimui; 2) jei valios išreiškimas neatitinka tik vienos šalies valios, ir kita šalis apie tai nežino, tai ta taisyklė negali būti besąlygiškai taikoma. Error (klaida) – subjekto neteisingas suvokimas aplinkybių, paskatinusių jį sudaryti tam tikrą sandorį. Klaida turėjo teisinę reikšmę, jeigu suklydimas yra esminis: a) error in negotio – klaida dėl sutarties esmės – ji gali įvykti esant neformalioms sutartims; b) error in persona – klaida dėl asmens, su kuriuo sudaroma sutartis, tapatybės; c) error in corpore – klaida dėl sutarties dalyko. 3) asmens valia sutartyje turėjo būti išreikšta sąmoningai ir savarankiškai, laisvai, be išorinės neteisėtos įtakos. 4) asmuo turi būti teisnus ir veiksnus. Neesminiai elementai – sąlygos ir terminas.


45. Prievoliu pasibaigimo budai.

Romoje galiojo taisykle: kokiu budu mes istojame i prievole, tokiu ir nuo jos išsilaisviname. Prievoles pasibaigimas – solutio. Seniausiais laikais solutio reiške skolininko išlaisvinimas iš grandiniu, veliau – nuo asmenines priklausomybes kreditoriui ir pagaliau prievoles ivykdyma. Prievoles pasibaigdavo: prievoles ivykdymas – svarbiausias budas. Prievole galejo ivykdyti ne tik skolininkas, bet ir kitas asmuo, net be skolininko sutikimo. Ja ivykdyti reikejo kreditoriui arba asmeniui, kuri jis nurodys. Buvo reikalaujama, kad vykdytojas butu asmuo, turintis teise disponuoti savo turtu. Ivykdyma priimti galejo tik veiksnus asmuo. Reikalavimai: 1. Ivykdymas turejo tiksliai atitikti prievoles turini. 2. Jei kreditorius atsisako priimti prievole arba negali jos priimti del to, kad, pvz. išvykes, tai skolininkas gali perduoti skolos suma su procentais depozitan i izda. 3. Jei debitorius (skolininkas) turi kelias prievoles, tai teise iskaityti eilini mokejima i ta ar kita skola priklauso skolininkui. 4. Ivykdymo vieta pripazistama atsakovo gyvenamoji vieta, o šaliu susitarimu – Roma. 5.Prievole turi buti ivykdyta laiku. Iskaitymas (compensatio) – jeigu kreditorius turi reikalavima skolininkui, o skolininkas kreditoriui, tai esant tam tikroms salygoms šie reikalavimai toje dalyje, kurioje vienas kita padengia, laikomi ivykdytais ir išieškojimui priklauso tik likutis. Prievoliu iskaitymo salygos, iskaitomi tik: priešiniai, galiojantieji, vienarušiai, subrende, aiškus reikalavimai. Novacija yra sutartis, kuria egzistuojanti prievole panaikinama, nustatant vietoj jos nauja prievole. Atledimas nuo skolos šaliu susitarimu arba vienašaliu kreditoriaus veiksmu. Buvo atliekamas imaginaria solutio – tariamas ivykdymas. Tariamojo prievoles ivykdymo rušis yra acceptilatio – kreditoriaus zodinis pareiškimas, kad jis atgavo skola. Skolininko ir kreditoriaus sutapimas viename asmenyje (confusio) – dazniausia paveldejimo keliu. Prievole pasibaigia, nesant galimybes ja ivykdyti – jei prievoles dalykas zuvo be skolininko kaltes, tai fizinis negalimumas ivykdyti prievole. Prievole, kurios dalykas neimanomas, yra niekine. Šalies mirtis prievoles nenutrukdavo, nes ipedinis buvo universalus teisiu peremejas. Tik skolos iš deliktu pasibaigdavo kartu su kaltojo mirtimi.


46. Atsakomybe uz prievoliu pazeidima.

Skolininkas uz prievoles neivykdyma, netinkama ivykdyma ir ivykdymo termino praleidima atsake nustatyta tvarka. Romos teisininkai i zalos savoka junge du elementus: a) pozityvius nuostolius,t.y kreditoriaus turetos išlaidos, jo turto netekimas arba suzalojimas; b) negauta nauda, t.y. kreditoriaus negautos pajamos, kurias jis butu gaves, jei skolininkas butu ivykdes prievole. Dazniausiai zalos atlyginimo dydis buvo nustatomas pagal kreditoriaus interesa. Atlyginami turejo buti tiesioginiai nuostoliai, t.y. artimiausios juridinio fakto, kuris yra zalos atlyginimo pagrindas, pasekmes. Skolininkas atsake uz prievoles pazeidima tik esant jo kaltei. Kalte: tycine (dolus), neatsargumas (culpa). Tycine: sunkiausia kaltes forma, šiuo atveju skolininkas visuomet privalo atlyginti zala. Neatsargumas – skolininkas nenumato savo veiklos pasekmiu, bet turi jas numatyti.: culpa lata – didelis neatsargumas ir culpa levis – mazas neatsargumas. Uz culpa lata atsake kaip dolus. Culpa levis sukeldavo atsakomybe tik tada, jei sutartis buvo sudaryta tik jo interesams arba abieju šaliu interesais. Veliau šios kaltes formos gavo culpa in abstracto pavadinima. Culpa in concreto – skolininkas vykdydamas prievole parode maziau rupestingumo negu savo asmeniniuose reikaluose. Casus (atsitiktinumas) – aplinkybes, sukelusios prievoles pazeidima be skolininko kaltes. Skolininkas uz daikto zuvima del nenugalimos jegos atsake tik tuo atveju, jei iki nenugalimos jegos atsiradimo buvo jo kalte.


47. Verbalines ir literalines sutartys.

Verbalines sutartys: kuriu prievoline galia atsirasdavo iš tam tikros pasakytos zodines formules. Stipuliacija: sudaroma labai formaliai, pilieciams -–sponsio, peregrinams – stipulatio. Iš pradziu buvo priesaika, kuria isipareigojes asmuo patvirtindavo savo pazada. Forma labai paprasta. Reikalavimai: 1. kreditoriaus klausimas ir debitoriaus atsakimas turejo atitikti tam tikra formule; 2. atsakymas turejo visiškai atitikti klausima; 3. kad klausimas ir atsakymas butu zodiniai. Stipuliacines prievoles buvo grieztai vienašales: kreditorius tik kreditorius, skolininkas – skolininkas. Tai grieztoji teise. Veliau pradejo sudaryneti rašytini dokumenta – cautio. Sudetingos stipuliacijos formos: galejo dalyvauti ne tik du, bet ir daugiau asmenu,t.y. buvo leidziamas bendrininkavimas. Korealinis bendrininkavimas: toks atvejis, kai keli asmenys yra kreditoriais vienoje prievoleje, ir kiekvienas iš ju turi savarankiško kreditoriaus teise. Visos skolos sumokejimas vienam kreditoriui panaikindavo kitu reikalavimus. Korealiniai bendrininkai yra lygiateisiai. Solidarines prievoles: vieno solidarinio ieškovo pareiškimas nenaikino kitu kreditoriu teises i ieškini. Akcesorinis bendrininkavimas: santykiai, kuriuse asmuo, norintis dalyvauti prievoleje kaip pagrindinis subjektas, pageidauja pritraukti kita subjekta tik kaip papildoma, pagalbini bendrininka. Šiuo atveju tokio antrojo subjekto teise arba pareiga bus tik pagrindinio subjekto teises (pareigos) papildymas (accessorium). Kreditoriaus puseje – adstipulatio. Skolininko – adpromissio. Liberalines sutartys. Prievole atsiranda ne iš paprasto susitarimo, o iš rašytines formos susitarimo. Prievoles iš literaliniu sutarciu buvo vienašales, formalios ir abstrakcios. Literaline sutartimi galima buvo ivykdyti novacija, nustatyti nauja prievole, pvz. kredita. Literaline sutartimi budavo apiforminamos tik pinigines prievoles. Privalumas: ja gali sudaryti ne vienoje vietoje esancios šalys, taip pat ir nebyliai. Taikoma tik romenams.


48. Realines ir konsensualines sutartys.

Realines sutartys: kuriu galiojimui nepakanka paprasto šaliu susitarymo, reikalaujama, kad butu faktiškai perduotas daiktas. 4 rušys: paskolos (mutuum): viena šalis (kreditorius) duoda kitai šaliai (skolininkui) nuosavyben tam tikra suma (kieki) pinigu, o skolininkas isipareigoja, suejus tam tikram terminui arba kreditoriui pareikalavus, sugrazinti kreditoriui toki pat kieki pinigu arba tokiu paciu daiktu. Seniausia sutarciu rušis. Panaudos sutartis: commodatum -–vienas asmuo – komodantas perduoda kitam tam tikra daikta laikinam neatlygintinam naudojimui. Pasaugos sutartis: pagal ja vienas asmuo deponentas perduoda kitam daikta saugojimui. Ikeitimo sutartis (pignus): viena iš daiktiniu teisiu, taciau tarp ikaito gavejo ir davejo sukurdavo ir tam tikrus prievolinius santykius. Konsesualines sutartys: sudaromos paprastu neformaliu susitarimu. Pirkimas-pardavimas (emptio-venditio): iškildavo daiktines nuosavybes teises perdavimo aktas, o susitarimas del daikto pardavimo jokios reikšmes neturejo. Pagrindiniai elementai: pirkimo-pardavimo dalykas ir kaina. Sutartis yra dvišale. Nuomos sutartis: 1. daiktu nuoma: viena šalis isipareigoja perduoti daikta naudojimuisi kitai šaliai, o ši moketi nuomos mokesti. 2. darbo jegos samdos sutartis: vienas laisvas zmogus patenka kito dispozicijon, t.y. uz nustatyta atlyginima tam tikram laikui parduoda savo darbo jega. 3. rangos sutartis: vienas asmuo isipareigoja uz nustatyta atlyginima atlikti kito asmens naudai tam tikra darba. Bendroves sutartis: ukininkavimas bendrai: a) pilnoji, tokiai bendrovei priklause visas jos nariu turtas, net igytas atsitiktinai; b) ribota bendrove, priklause tik turtas, igytas bendroves ukines veiklos deka; c) susitarimas, kuriuo steigiama tam tikrai ekonomines veiklos sriciai; d) laikina bendrove, vienkartiniams sandoriams. Pavedimo sutartis (mandatum): vienas asmuo paveda kitam koki nors viena ar kelis veiksmus. Yra neatlygintina. Bevardes sutartys: prievoles iš ju atsirasdavo tik tada, kada viena iš šaliu savo prievole ivykdydavo.


49. Kvazi sutartys. Obligationes quasi ex contractu.

Priklausomai nuo prievoliu atsiradimo priezasties jas imta skirstyti i sutartis ir deliktus. Taciau visi prievoliniai santykiai netilpo i šias savokas. Postklasikiniame laikotarpyje šias prievoles imta vadinti obligationes quasi ex contractu. Ju turini sudare teisetas elgesys, taciau skirtingai nuo sutarciu, cia nebuvo išreikštos abieju šaliu valios. Šiu prievoliu atsiradimo pagrindas buvo arba vienašalis sandoris arba kiti faktai, kuriu negalima laikyti sutartimi. 3 grupes: svetimu reikalu tvarkimas be igaliojimo (negatorium gestio): atsirasdavo, kai kuris nors asmuo be kito asmens igaliojimo ir be isipareigojimu savo valia atlikdavo pastarojo naudai tam tikrus veiksmus. Prievole, atsirandanti iš šiu santykiu, buvo praktiškai tapati prievolei, atsirandanciai iš pavedimo sutarties, butent iš cia jos

Если Вам нужна помощь с академической работой (курсовая, контрольная, диплом, реферат и т.д.), обратитесь к нашим специалистам. Более 90000 специалистов готовы Вам помочь.
Бесплатные корректировки и доработки. Бесплатная оценка стоимости работы.

Поможем написать работу на аналогичную тему

Получить выполненную работу или консультацию специалиста по вашему учебному проекту
Нужна помощь в написании работы?
Мы - биржа профессиональных авторов (преподавателей и доцентов вузов). Пишем статьи РИНЦ, ВАК, Scopus. Помогаем в публикации. Правки вносим бесплатно.

Похожие рефераты: